Iš kur pasisemti energijos ir kaip įveikti apatiją?

0
261

Laimingų ir sveikų žmonių mažėja sulig kiekviena diena. Mūsų visuomenės gyvenime vis daugiau tokių frazių kaip: „Gyvenu dėl savęs“, „Man, mano, mane…“, „Vartoti! Vartoti! Vartoti!“ ir panašiai. Bet, kad ir kaip prekių bei paslaugų pasiūla bandoma patenkinti šiuolaikinį žmogų, jis tampa vis nelaimingesnis.

Prašvitusieji įvairių mokymų mokytojai ir išminčiai, o taip pat šiuolaikiniai mokslininkai tvirtina, kad viskas, kas kyla iš netikro ego, savanaudiškų motyvų, net jeigu iš išorės tai atrodo kilnus darbas, veda į susinaikinimą ir kančią. O viskas, kas kyla iš širdies, besąlyginės meilės jausmo veda į palaimą, sveikatą ir pilną harmonijos jausmą su savimi bei aplinka.

Žmonių viduje įrašytas noras augti ir tobulėti. Bet ar iš tikrųjų žmogus tobulėja, ar ne, galima spręsti pagal du požymius: pirma, su kiekviena diena jis tampa vis laimingesnis, ir antra, jo santykiai su aplinkiniais gerėja. Jei šių požymių nėra, nesvarbu, kokius kursus jis lankytų, darytų gerus darbus ar netgi užsiimtų dvasine praktika – jis degraduoja.

Egoistinis mąstymas

Kas nutinka su organu arba ląstele, kurie nenori dirbti viso organizmo labui, o tik gauti ir naudoti organizmo resursus? Tokios ląstelės ir organai tampa vėžiniais ir jei organizmas jų neatsikrato – miršta. Tokiu pat būdu viskas vyksta ir visatoje. Visata mėgina atsikratyti vėžinių ląstelių – egoistinių žmonių arba net visos civilizacijos. Pirmiausia ji nustoja duoti jiems energiją. O energijos neturėjimas sukelia depresiją ir ligas.

Davimas

Tikroji laimė ateina duodant, aukojantis. Pajusti tikrą meilę galime tik duodami. Egoistiškas, gobšus, pavydus žmogus negali mylėti. Ir vargu ar kas pamils tokį, ar norės su juo bendrauti. Suprantama, toks žmogus negali būti laimingas. Duoti ir dalintis mes išmokstame tada, kai esame neprisirišę ir nepriklausomi. Kuo mažiau esame prisirišę prie šio pasaulio, tuo daugiau ir lengviau galime atiduoti.

Ar jūs nelaimingas egoistas?

Kaip tai patikrinti? Jeigu noras gauti ir imti yra didesnis negu noras duoti – reiškia, jūs esate priklausomas nuo aplinkos. Gaunantis yra priklausomas, o atiduodantis, priešingai – laisvas. Vienas Kabalos mokytojas pasakė, kad pagrindinis šio mokslo tikslas – paversti žmogų altruistu ir tokiu būdu išlaisvinti jį iš egoizmo.

Ajurvedoje, pačioje seniausioje medicinos sistemoje, kuri pakeri savo išmintimi ir gilumu, tvirtinama, kad visų ligų ir kančių šaknys glūdi pavyde ir naudos siekime sau. Šios dvi savybės didina egoizmą, koncentraciją į save ir godumą. Savo kanonuose Arijai nurodė, kad civilizacijos žlunga ne dėl karų ar stichinių nelaimių, o dėl to, kad kiekvienas pradeda galvoti tik apie save – kaip kuo daugiau gauti, o ne duoti.

Energijų mainai

Pagrindinis harmoningos sistemos principas – energijų mainai. Šis principas atveria žmonių širdis ir pasaulį daro laimingesniu. Senovės išminčiai aiškino, kad žmogus yra tarsi visatos ląstelė ir jei jis negyvena harmonijoje su visata, negali būti laimingas. Šiuolaikiniai psichologijos ir medicinos autoritetai tai tik patvirtina. Profesorius Stanislavas Grofas (Stanislav Grof) sako: „Visų krizių pasaulyje priežastis – tai nepasotinamas egoistinių tikslų siekimas“. Piteris Raselas (Peter Russell) teigia: „Tam, kad nugalėti globalinę pasaulio krizę, kurios pagrindas yra krizė mūsų sąmonėje, būtina išsilaisvinti iš egocentrinės, materialistinės sąmonės, kuri ir sukuria visas problemas.“

Dvasinė homeostazė

Egoizmas ir naudos sau siekimas pavojingi tuo, kad jie išbalansuoja organizmą, suardo homeostazę. Homeostazė – tai pilnos harmonijos būsena tarp vidinio ir išorinio pasaulių. Tam, kad egzistuotų homeostazės būsena, gyvas sutvėrimas turi išskirti energiją. Jeigu energija neišsiskiria, tai gyva būtybė pradeda priklausyti nuo aplinkos. Pagrindinis nepriklausomybės nuo aplinkos principas, tai energijos išskyrimas pačio gyvo sutvėrimo.

Homeostazė prasideda dvasiniame lygyje ir pasiskirsto fiziniame bei cheminiame planuose. Tam, kad egzistuotų dvasinė homeostazė, mes turime būti nepriklausomi nuo pasaulio. Juk kuo stipriau aš priklausau nuo išorinio pasaulio, bet kurioje sferoje, tuo greičiau šio pasaulio pasikeitimai gali mane sunaikinti. Pirmykštis žmogus galėdavo greitai mirti nuo sausros arba nukritusios temperatūros. Taip pat seniai pastebėta, kad kritinėmis sąlygomis, pavyzdžiui, konclageriuose, laukinėje gamtoje, pirmieji žūsta egoistinės, agresyvios natūros žmonės. O prie nieko neprisirišusieji jogai, rodos, neįveikiami jokių aplinkybių. Jie gali ir ant vinių miegoti, ir sniegas aplink juos ištirpsta.

Rusijoje stalinizmo laikotarpiu buvo išleistas įsakymas, pirmiausia iššaudyti tikinčiuosius ir šventikus. Kadangi jie, kažkokiu keistu būdu ne tik neišmirdavo pragariškomis sąlygomis konclageriuose, bet dar rūpinosi kitais kaliniais ir iki paskutinių gyvenimo minučių švytėjo meile ir laime.

Besąlyginės meilės energija

Mums reikėtų nustoti būti vartotojais, turime išmokti daug daugiau atiduoti. Kai mes atiduodame fiziniame, emociniame ir kituose lygmenyse, patys turime iš kažkur imti. O imti mes galime iš dieviškojo lygmens. Kur energijos yra apsčiai ir neribotai. Tai švariausia ir aukščiausia dieviškoji energija. Ji teka, kai mes neslopiname meilės jausmo, kai jaučiame, kad šis jausmas turi mus vesti. Ji teka per mus, kai sugebame išsaugoti meilę, netgi netekdami kitų dalykų, pavyzdžiui pinigų, prestižo, artimo žmogaus ir panašiai. Per besąlyginės meilės jausmą pas mus ateina pagrindinė energija, kuri išnaudojama viskam.

Maistas duoda mums energiją išoriniame plane, bet panaudoja ją viduje. Pabandykite pastebėti, žmonės, kurie periodiškai pasninkauja daug energingesni, negu tie, kurie daug valgo. Todėl, kai susergame, mes nustojame valgyti. Nuolatiniai šio pasaulio stresai, taip pat netikęs maistas, nedvasingas bendravimas, nereguliuojamas seksas, nerimas – atima daug energijos, o pasninkas ir pabuvimas vienumoje – suteikia energijos. Pats didžiausias energijos srautas teka per nuolatinį meilės pajautimą. Pirma sveikatos taisyklė – mylėti pasaulį kartu su visais jo trūkumais, save, koks bebūčiau ir savo likimą su visomis gyvenimiškomis situacijomis.

Vienas Kabalos mokytojas komentuodamas Dievo įsakymą „nežudyk“, paaiškino, jog šis priesakas aiškinamas septyniuose lygiuose:  pirmame lygyje turima omenyje: „nežudyk žmogaus“, o pačiam aukščiausiame septintame – „nežudyk meilės savo širdyje“. Pagrindinė nuodėmė – tai atsisakymas meilės ir atsiribojimas nuo vienovės su Dievu. Todėl sutelkite visas jėgas, kad išsilaisvintumėte iš egoizmo ir savanaudiškumo. Iškelkite sau gyvenimo tikslu dieviškosios meilės įgijimą. Vien iš iškelto tikslo mes jau galime pasisemti energijos. Stiprus noras įgyti dieviškąją meilę pripildo mus dvasinės energijos. Kuo aukštesnis tikslas – tuo švaresne ir dvasingesne energija prisipildome.

Kaip pasisemti energijos ir tapti mažiau egoistišku?

Žmogus gali dešimt metų atkakliai praktikuoti dvasinį gyvenimą, lankytis šventose vietose, atidžiai sekti ką ir kada valgo, užsiimti jogos praktikomis ar panašiai ir vis tiek būti nelaimingas, sergantis, nenusisekęs tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Pastebėkite, tokio žmogaus frazės dažniausiai prasideda žodeliais: „aš norėčiau..“, „man reikia…“, „mane …“ ir panašiai. Toks žmogus meldžiasi, lanko šventas vietas tik dėl savęs arba tam, kad pasveiktų, įsidarbintu ir taip toliau. Rodos, geri ir dvasingi darbai, bet motyvas vienas – dėl savęs. Tokiam žmogui reiktų gerai apsvarstyti klausimą: „Ar egoistiškas žmogus gali būti laimingas?“. Apsidairyti aplinkui ar nors vieną šalia esantį žmogų jis padarė laimingesniu? Jis gali sakyti, kad jo ėjimas dvasiniu keliu visam pasauliui atneša tik naudą. Neaišku, kaip dėl pasaulio, bet aplinkiniams šis žmogus dažniausiai yra našta.

Nustokite gyventi tik dėl savęs. Geriau nueikite į vaikų namus ir pasirūpinkite jais. Susiraskite kaimynystėje vienišą senolį ir pradėkite jį globoti. Surinkite šiukšles viešoje vietoje. Tik įsidėmėkite, niekam viso to nepasakokite! O taip pat nustokite vaikščioti su nepatenkinta veido išraiška, lyg visas pasaulis būtų jums kažką skolingas. Išmokite įsiklausyti ir suprasti kitus žmones ir pradėkite daryti kažką fiziškai, o ne tik galvokite.

Suprasdami ir priimdami šią žinią pradėkite gyventi taip, tarsi būtumėte įsikūnijusi besąlyginė meilė. Priekaištus pakeiskite į dėkingumą. Mintis apie tai, ką aš galiu gauti iš šio žmogus, visuomenės, darbo pakeiskite į klausimus: „Ką aš galiu duoti aplinkiniams?“, „Kaip aš galiu atnešti į jų gyvenimus laimę?“, „Kaip galėčiau pripildyti juos meile?“. Nustokite koncentruotis į save ir savo problemas. Prisiminkite sufijų išmintį: „Pragaras – tai ta vieta, kur nėra nieko, kam būtų galima padėti“. Tada jūs pajusite, kokia galinga ir gausi energija teka per jus, pripildydama jus ir aplinkinius palaima ir harmonija. Pabandykite – būsite sužavėti!

Kokiais būdais ir kada mes prisipildome subtilia energija?

  • Pasninkaudami;
  • atlikdami kvėpavimo pratimus;
  • būdami vienumoje;
  • pasirinktą laikotarpį duodami tylos įžadus;
  • vaikščiodami jūros pakrante, kalnuose, gamtoje, stebėdami gražius gamtos peizažus;
  • užsiimdami nesavanaudiška kūryba;
  • šlovindami vertą asmenybę už jos išaukštintas savybes ir poelgius;
  • juokdamiesi, džiaugdamiesi, šypsodamiesi iš širdies;
  • nesavanaudiškai kažkam padėdami;
  • išreikšdami kuklumą;
  • melsdamiesi prieš valgį;
  • valgydami produktus pilnus pranos (gyvybinės energijos) – natūralius grūdinius produktus, košes, išvalytą sviestą („ghi“), medų, vaisius, daržoves;
  • miegodami nuo 10 val. vakaro iki 2 val. nakties (šiuo metu pailsi nervų sistema), miegas kitu laiku niekada neatstos šių valandų, kad ir kiek ilgai miegotume;
  • masažuojami harmoningos asmenybės, arba pasidarydami savimasažą;
  • apsipildami šaltu vandeniu (didžiausia nauda pasiekiama, jeigu tuo metu stovime basomis ant žemės);
  • aukodami savo laiką, pinigus;
  • melsdamiesi, medituodami, skaitydami šventraščius;
  • priimdami neteisybę visų pirma dėl to, kad už viso to matome Viešpaties valią.
    Kiekvienas žmogus turi savo nuomonę, ir dauguma žmonių visada laiko save teisiu.

Kokiais būdais ir kada mes prarandame subtilią energiją?

  • Liūdėdami, reikšdami nepasitenkinimą likimu, gailėdamiesi dėl praeities, bijodami, priešiškai žvelgdami į ateitį;
  • išsikeldami ir siekdami egoistinių tikslų;
  • egzistuodami be tikslo;
  • įsižeisdami ir laikydami nuoskaudas;
  • persivalgydami;
  • nemokėdami susikoncentruoti. Prarandame energiją, kai mūsų protas yra nekontroliuojamas ir blaškosi.
  • Kai valgome keptą arba seną maistą; maistą, kurį pagamino žmogus jausdamas pyktį ar kitas neigiamas emocijas; kai naudojama mikrobangų krosnelė; valgydami produktus, kurie turi konservantų, cheminių priedų, taip pat tuos, kurie buvo užauginti dirbtinėmis sąlygomis, naudojant chemines trąšas.
  • Vartodami maistą, kuriame nėra pranos (juoda arbata, kava, baltas cukrus, balti miltai), taip pat vartodami mėsos produktus ir alkoholį.
  • Kai valgome skubėdami ar eidami;
  • rūkydami;
  • tuščiai kalbėdami, ypač jei tuo metu kažkas yra kritikuojamas ar teisiamas;
  • neteisingai kvėpuodami, pavyzdžiui, per daug dažnai;
  • būdami po tiesioginiais saulės spinduliais tarp 12 ir 16 val.;
  • netvarkingai gyvendami lytinį gyvenimą, mylėdamiesi be noro ar su nemylimu žmogumi;
  • per daug ar per mažai miegodami; taip pat miegodami po 7 valandos ryto.
  • Prarandame energiją, kai kūnas ar protas yra įsitempę;
  • daug geisdami (godumas, gobšumas).

Rytų psichologijoje naudojama pranajamaPranajama – tai įvairios kvėpavimo technikos, kurios padeda žmogui visada būti prisipildžiusiam gyvybinės energijos (pranos). Štai jogos mokytojų patarimai, kaip prisipildyti šia energija.

  1. Žemės elementas. Maitintis natūraliu maistu, gyventi gamtoje, stebėti gamtą, vaikščioti basomis ant žemės. Vienas labai įžymus ajurvedos gydytojas, kuris apsigynė medicinos disertaciją, sakė, kad jei žmogus pradeda gyventi gamtoje, kur nereikia naudotis metro, vaikščioti asfaltu, yra toli nuo didelių miestų, labai greitai atsistato jo imunitetas ir jis pradeda sveikesnį gyvenimą.
  2. Vandens elementas. Vandenį gerti iš šulinio arba šaltinio. Plaukioti upėje arba jūroje. Vengti gerti kofeino turinčius gėrimus.
  3. Ugnies elementas. Buvimas saulėje, kai ji nėra kaitri (pavyzdžiui, jai tekant ryte); produktų, turinčių savyje saulės energijos, valgymas. Tai – vaisiai, grūdai ir pan.
  4. Oro elementas. Tai vienas svarbiausių elementų, per kurį mes prisipildome prana; kvėpuodami tyru oru, ypač kalnuose, miške ar prie jūros, mes gauname daug pranos. Rūkydami, būdami minioje, kur daug žmonių, mes netenkame gyvybinės energijos.
  5. Eterio elementas. Pozityvaus mąstymo ugdydamas, gerumas, geros nuotaikos palaikymas. Šis pranospasisavinimo lygmuo laikomas pagrindiniu, nes netgi jei žmogus gyvena gamtoje, sveikai maitinasi, bet vaikšto sudirgęs ir piktas – tai didesnis gautos pranos kiekis, atvirkščiai, greičiau jį sunaikina. Kita vertus, harmoningas žmogus, tai yra geraširdis, bebaimis gali gana ilgai sveikai pragyventi ir mieste, jeigu jam būtina ten gyventi. Tačiau ir tokiam žmogui reikėtų rūpintis sveika mityba ir retkarčiais išvažiuoti į gamtą. Miestuose pranos šaltiniai yra bažnyčios, cerkvės, šventyklos, vienuolynai.

Apie optimistišką, gerą, laimingą žmogų dažnai sakoma, kad jis šviečia kaip saulutė. O apie piktą, liūdną galima išgirsti sakant, kad jis niūrus ir tamsus kaip debesis. Viskas, kas gera mums asocijuojasi su šviesa, o kas bloga ir pikta – su tamsa. Kiekvienas tai žinodamas galime rinktis, kuo norime tapti ir kasdien žengti po žingsnelį link savo didžiojo tikslo.

Pagal Rami Blekt knygą „Tobulos asmeybės vadovas“ („Самоучитель совершенной личности“).

Facebook komentarai